Jordanija – jos mano svajonių sąraše nebuvo. Tiesa, kai tik atsirado nauja pigių skrydžių kryptis, pasižiūrėjau, kur gi tas Ammanas, tačiau pasižiūrėjus, kad Jordanijos kaimynai Saudo Arabija, Izraelis, Irakas ir Sirija, kažkaip daugiau fantazijų apie šią šalį nebekilo. Kol štai vieną rytą su drauge gerdamos arbatą šnekučiavomės, kad jau senokai niekur nekeliavom, jokių bilietukų neturim, sakau, tai kad vis nepasitaiko tokių, kad žinotum, kad jau REIKIA imti. Grįžus namo netyčia užmačiau, kad Ryanair daro skrydžių akcijas. Atsiverčiau pasmalsauti, kas ten gero, na ir žiūriu – Jordanija pirmyn atgal 10 eur (su pirmenybiniu įlaipinimu ir antru rankiniu bagažu išėjo 22 eur). Suvedžiau į google „Is it safe to go to Jordan?“, gavusi atsakymą „taip“, skambinu draugei ir sakau, kad dabar yra tas „JAU REIKIA pirkti“, davai nusiperkam, o po to galvosim, varyti ar ne. Ir gerai padarėm, nes po valandos jau tokių kainų nebebuvo.
Jordanijos pasas – verta įsigyti
Taigi pradėjome skaitinėti, ruoštis kelionei. Prie mūsų dviejų prisijungė dar norinčių keliauti, iki kelionės pradžios jau buvom aštuoniese (du vyrukai kartu, kuo tikrai labai džiaugėmės). Kadangi keliavome tik keletui dienų, tai pasidėliojom maršrutą, ką po ko norime pamatyti, užsisakėme nakvynės vietas ir automobilį. Autobusiuko nuomą derinau su Autonation nuomos bendrove, viską susitariau per WhatsApp programėlę, užstatto nemokėjau, tai buvo šiek tiek neramu, ar viskas gerai klosis. Skrydis praėjo sklandžiai ir neprailgo, atvykus buvo nemaža eilė, tai šiek tiek laiko sugaišome prie pasų patikros. Kadangi turėjome įsigiję Jordan Pass (ką visiems rekomenduočiau, jei planuojate lankyti Petrą), tai prie langelio tik paklausė, kur ketiname apsistoti (pasakėm pirmos nakvynės viešbutį) ir įdėjo štampą į pasą. Kai išėjome iš patikrų, su mano pavarde ant lapo mūsų jau laukė Autonation atstovai. Vyrukai tokie žvilgačiom akim, iš pradžių dar kilo minčių, ar kur nors nenuveš 😊) Bet viskas sekėsi sėkmingai.
Oro uoste įsigijome dvi vietines SIM korteles, kad reikalui esant, galėtume vieni su kitais susisiekti. Pirkome Uniah tinklo, su 8 GB duomenų, kainavo apie 11 JD. Aš savo kortelės internetu dalinausi su trim merginom, tai per tą laiką, kurį buvome, išnaudojom nepilnus 2 GB. Tiesa, vakarais visada turėdavom WIFI (išskyrus dykumą).
Booking.comNaktimis būna gana šalta
Tai štai, gavom beveik naują autobusiuką ir pasileidom važiuoti į pirmają savo nakvynės vietą Madaba Hotel, miestelyje Madaba. Šis viešbutukas įdomus tuo, kad pirmame ir antrame aukšte įsikūręs viešbutukas, o trečiame gyvena šeima. Šeimininkė, 36 metų Dalija, išdalinusi mums kambarius, pasikvietė pas save į svetainę arbatos. Neįprasta mums buvo, bet tikrai įdomu 😊 Panašu, kad kartu gyvena šeimininkai, jų vaikai, tėvai ir dar turbūt dalis giminės. Mūsų šeimininkai ne musulmonai, jie katalikai, kurių Jordanijoje sako yra apie 3 procentus. Čia iš karto griuvo pirmas steriotipas apie arabų moteris, kad jos visos vaikšto apsivyniojusios skaromis ir pasislėpusios po plačiomis suknelėmis – Dalija sukinėjosi po namus su treningais 😊 .
Viešbutukas gana tvarkingas, labai skųstis kuo neturėjom, tačiau jei atvykstate šaltaisiais mėnesiais – paprašykite daugiau užklotų, nes kai kas iš mūsų komanijos pirmąją naktį sušalo. Viešbutis yra pačiame Madaba miesto centre, netoli gražiai apšviestos mečetės, taigi naktį vaikštinėjant aplinkui pridarėme visai gražių nuotraukų. Tačiau tas grožis užsimiršo, kai ketvirtą val ryto musulmoniškomis giesmėmis iš meėetės pradėjo kviesti tikinčiuosius maldai 😊
Wadi Rum dykuma – Marsas žemėje
Kitą dieną papusryčiavę viešbutyje susėdome į savo autobusiuką ir išjudėjom link Wadi Rum dykumos. Kelias gana tolimas – apie 4 val važiuoti. Rinkomės greitesnį kelią – autostrada. Pakeliui labai daug policijos, tačiau kas kartą stabdydami pamatę, kad autobusiukas pilnas turistų – visada pamodavo, kad galime važiuoti. Taigi visos kelionės metus stabdė gal 7 kartus, tačiau pabendrauti su policininkais taip ir neteko. Kaip visi rašo, keliuose pilna gulinčių policininkų, dažniausiai niekaip nepažymėtų. Taip pat asfalto kokybė taip pat daug kur „neblizga“, tačiau bendrai paėmus keliai pakenčiami, eismas sudėtingesnis tik miestuose, kur nei juostų, nei kelio ženklų. Ten tikrai džiaugiausi, kad vairavo vienas mūsų kompanijos vyrukas, o aš galėjau ramiai sėdėti keleivio vietoje.
Atvykus prie įvažiavimo į dykumą mūsų jau laukė beduinas su džipu iš Um Sabatah Camp. Su šia stovykla buvome suderinę 4 valandų turą po dykumą ir vieną nakvynę. Pradžioje vaikinas bandė pasikelti kainą, tačiau ji buvo suderėta iš anksto, o aš turėjau visus įrašus, tad paskui jau susiderėję galutinai išvykome į savo nuotykį. Kadangi buvome aštuoniese, tai gavome du džipus, ir labai gerai – nes pvz. Šešiese viename jau būtume buvę susispaudę. Dykumoje pavasaris, gėlytės žydi, o vaizdai tikrai nepakartojami. Tiesa, tą dieną buvo audra dykumoje, tačiau mums labai pasisekė, gavome tik šiek tiek lietučio, o audros debesis matėme tolumoje, kas tikrai pridėjo žavesio nuotraukoms. Prisivažinėję po dykumą, parinkę sudžiūvusių augalų laužui, papietavę iš rinkinukų, kuriuos gavome iš mus vežiojusio beduino, prieš pat saulėlydį pasiekėme stovyklą. Kadangi šį kartą jau buvome gudresni, tai iš karto pasiprašėme daugiau kaldrų, taigi šią naktį niekam šalta nebebuvo. Šios stovyklos vieta nuostabi, nes užlipus ant vieno kalno, matosi saulėlydis, o palypėjus ant kalno kitoje stovyklos pusėje – galima stebėti saulėtekį. Taigi pasinaudojome abiem šiais privalumais.
Vakare skaniai pavakarieniavę, pavakaroję prie laužo, pasigėrėję žvaigždėmis,po to pasitikę saulę, papusryčiavę (beje, tiek ryte, tiek vakare ir mūsų kompanijoje buvę vegetarai tikrai alkani neliko), iš pat ryto susiruošėme palikti dykumą, nes šią dieną buvo suplanuota kelionė į Petrą.
Naujasis Pasaulio stebuklas – Petra
Wadi Musoje kambarius buvome užsisakę per AirBnB. Šiek tiek laiko sugaišome, kol susisiekėme su savo nakvynės šeimininku ir įsikūrėme, tačiau po to jau keliavome aplankyti vieną iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų, maždaug penktame amžiuje prieš mūsų erą įkurtą Nabatėjų Karalystės sostinę Petrą. Praktinis patarimas: atvažiavus prie įėjimo, dešinėje keliuko pusėje už viešbučio yra aikštelė, kurioje automobilio stovėjimas nemokamas. Atvykom apie pietus, gal apie 13 val, todėl pasiskirstėme grupelėmis – kas nori eina greičiau iki galo (t.y. Vienuolyno), kas nenori – eina lėčiau, tiek kiek nori ir žvalgosi pakeliui. Tiesa, tik prasidėjus keliui, dar iki tarpeklio, šiokią tokią atkarpą „nemokamai“ galima joti arkliu. Tas nemokamai, sako reikės tik duoti arbatpinigių, tačiau jie nepasikuklina arbatpinigių paprašyti ir 10 – 15 JD. Bet mūsų grupės nariai davė po 5 JD ir to pakako.
Tarpeklis tikrai įspūdingas, to nepaneigsi. Perėjus jį atsiduri tiesiai prie „Iždinės“ – turbūt visi, kas yra kažką girdėję apie Petrą yra matę jos nuotrauką. Prie išdinės jau gaudo vietiniai ir siūlosi už tam tikrą mokestį užvesti ant kalno, kur galima pamatyti Iždinę iš viršaus. Šiuo pasiūlymu pasinaudojau dienos Petroje vakare ir turiu pastebėti, kad tai tikrai nėra „labai lengvas dešimties minučių kelias“, kaip sako vietiniai, gundydami turistus. Be savo palydovo pagalbos nebūčiau ne tik, kad kelio neradus, bet dar ir neužlipus ant tų uolų, o dar mano skardžio baimė… Bet viskas baigėsi sėkmingai, bet vaikinukui už pastangas padėti daviau 10 JD, vietoj suderėtų 5 😊 Tiesa, ten kažkur pusiaukelėje pasukus į kitą pusę, galima užlipti ant uolos, iš kurios matytųsi beveik visa Petra, tačiau šią vietą pasilikau kitam kartui, nes adrenalino užteko ir lipant iki Iždinės 😊 Žinau, kad pamatyti tą patį vaizdą buvo galima einant kitu keliu, be vedlio ir nemokamai, tačiau nebuvau pakankamai gerai paruošus namų darbų, o ir laiko nebuvo tiek daug, kad būčiau galėjus klaidžioti ir ieškoti, tai šį kartą pasirinkau sudėtingesnį, brangesnį, bet trumpesnį kelią.
Per pusdienį galima nueiti tą pagrindinę trasą, bet norint geriau pajausti tą dvasią ir pasigrožėti vaizdais iš viršaus reikėtų Petrai paskirti daugiau laiko. Beje, suvenyrai Petroje nėra brangūs, tačiau maisto kainos gerokai užkeltos, taigi einant ten vertėtų pasiimti vandens ir užkandžių. Ir manau geriausiai lankytis šioje nuostabioje vietoje pavasarį arba rudenį, nes vasarą tai ten būtų gerokai per karšta.
Šarmingasis beduinas Abdulah
Atskirą blogo įrašą būtų galima rašyti apie mūsų nakvynės Wadi Musoje (prie Petros) šeimininką Abdulah. Pradedant tuo, kad mes įsivaizdavome, kad išsinuomojome visą butą, bet jis kažkodėl nusprendė nakvoti su mumis (svetainėje ant minkštasuolio), baigiant tuo, kad jis visiškai paneigė mūsų turėtą mitą, kad musulmonai nevartoja alkoholio – vakarą pradėjo skardine alaus, po to kažkur išėjęs keletui minučių parsinešė butelį viskio. Žodžiu vakaras buvo smagus ir turiningas, su dainomis, šokiais ir pokalbiais apie šalių kultūrinius skirtumus.
Nepakartojama Negyvoji jūra
Kelionės pabaigoje buvo suplanuotas trumpas poilsis prie Negyvosios jūros, taigi kitą rytą patraukėme ten kalnuotuoju ir vaizdinguoju maršrutu. Nusileidus nuo kalnų prasidėjo derlingos žemės, kur auginama daug daržovių. Čia nutiko dar vienas smagus kelionės nuotykis. Susigundėme įsigyti pomidorų. Čia ne turistinė vieta, tai vietiniai angliškai nekalba. Na, pasiėmiau 1 JD, nuėjau prie vaikinukų or bandau kažkaip parodyti, kad va manuž tiek pomidorų įdėtų. Bet jie pridėjo tų pomidorų, o pinigų nepaėmė – suprask, dovana. Tai tikrai pralinksmino visą mūsų kompaniją, dar ilgai turėjome ką šnekėti ir apie ką krizenti.
Prie Negyvosios jūros viešbučio užsisakę nebuvom, nes norėjom įsitikinti, ar pležai tikrai veikia, nes kainos šioje Jordanijos dalyje tikrai nėra pačios mažiausios. Tačiau iš anksto buvome nužiūrėję viešbutį, į kurį kreipsimės. Jau pavakare nuvažiavom į Dead Sea Hotel, susiderėjome neblogą kainą – 79 JD už dvivietį kambarį su pusryčiais ir vakariene (be gėrimų) ir visi laimingi išbėgome prie jūros. Tačiau čia teko šiek tiek nusivilti, nes saulei nusileidus pležas yra uždaromas ir ten turistų nebeleidžia, taigi mums pasakė, kad turime 10 minučių savo linksmybėms. Aišku prabuvome šiek tiek ilgiau, tačiau labai pasimėgauti dumblo kaukėmis ir sūriu vandeniu nebuvo laiko. Tačiau dar turėjome kitą rytą, tai jį tam puikiai ir išnaudojome. Kai reikėjo palikti viešbutį ir traukti oro uosto link visi sutarėme, kad būtų gerai dar pasilikti porai dienelių… Deja… reikėjo judėt namų link.
Pakeliui dar aplankėme Nebo kalną, kur Mozė pamatė pažadėtąją žemę. Beje, ten yra ir muziejus bei bažnyčia, su labai gražiomis ir senomis mozaikomis. Vieta tikrai verta aplankymo ir įėjimo kaina tik 2 JD. O paskui pakeliui dar paperkant lauktuvių, pasiekėme oro uostą ir iš saulėtos pasakos grįžome į lietingą kasdienybę.
Trumpi mano pastebėjimai apie Jordaniją:
- Man asmeniškai Wadi Rum dykuma paliko didesnį įspūdį nei Petra, tačiau ir ten ir ten dar norėčiau sugrįžti.
- Žmonės neįkyrūs ir labai draugiški turistams. Dar neišmokę kaulinti pinigų „ant kiekvieno kampo“ – gali ir su kupranugariu nusifotografuoti nemokamai, ir automobilį lankomose vietose nemokamai pasistatyt-, taigi pats tas laikas lankytis šioje šalyje, nes manau ateityje jie tikrai susivoks, kaip galima „išsimelžti“ daugiau pinigų.
- Jei važiuojate ne vasarą, pasirūpinkite šiltomis kojinėmis, termo rūbais ir keletu užklotų, kad nesušaltumėte naktį.
- Kosmetiką su negyvosios jūros mineralais geriausia pirkti vaistinėse – ten kainos adekvačiausios.
- Parduotuvėlėse, jei nėra prekių skanavimo aparatų, tai kainas paskaičiuos bet kokias, taigi būtina derėtis.
- Maistas labai skanus, šviežias ir tinkamas lietuviškam skoniui.
- Jų arbata „su mažiau cukraus“, mums atrodo kaip cukraus sirupas.
- Kitą kartą pasiimčiau atskirą lagaminą lauktuvėms, nes tikrai galima parsivežti ir įvairiausių alyvuogių, vaisių, nerealių saldumynų ir kitų dalykų.
- Jei bus sezonas, būtinai paragaukite šviežių datulių – mūsų kompanijai nerealiai patiko.
- Jei reiks kokių patarimų – kreipkitės Facebooko žinute 😊
Smagių kelionių!
P.S. šį kartą už didžiąją dalį nuostabių nuotraukų esu dėkinga savo nuostabiai ir labai mylimai draugei Jūratei <3
