Neapolis – ar dar kartą ten vykčiau?

Nors skridome lapkričio mėnesį, Neapolis mus pasitiko malonia šiluma – įdienojus oro temperatūra pasiekdavo maždaug 23 laipsnius šilumos. Vietiniai žmonės labai keistai žiūrėjo į mūsų sukneles trumpomis rankovėmis ir pirštais rodė į plikas kojas su basutėmis, bet mums tai netrukdė mėgautis puikiu oru :). Išėjus iš oro uosto ėjome ieškoti autobuso į  miestą, tačiau dar bestovint stotelėje, privažiavo taxi ir pasiūlė pavežėti iki miesto centro už 20 eur. Sutikome, bet kai nuvažiavome iki reikiamos vietos, supratome, kad tikrai galėjome pasiderėti, nes važiuoti tereikėjo vos 10 – 15 minučių.

Booking.com

 

Apsistojome pačiame Neapolio senamiestyje, kad galėtume pajausti tikrąją miesto dvasią. Kadangi atskridome anksti ryte, pasidžiaugėm, kad buto šeimininkė mus iš karto įleido. Įsikūrus bute išsiruošėme į turgų. Neapolyje jie yra du – Porta Nolana  ir Pignasecca. Mes lankėmės antrąjame – tai nėra turgus po stogu ar pan., kaip mes įpratę matyti. Čia tiesiog gatvėje pridėliota daug prekystalių, kur šalia nesuskaičiuojamų ir nematytų žuvų ir jūros gėrybių rūšių, pardavinėja kojines, šalia daržovių – žaislus ir panašiai 🙂

Įsigiję vietinių gėrybių grįžome namo papietauti, o po to išsiruošėme apžiūrėti Neapolio senamiesčio. Pirmoji pažintis šiek tiek išgąsdino – siaurutės senamiesčio gatvelės prisikimšusios žmonių – kaip per atlaidus, o per visą tą kamšalynę dar bando pravažiuoti motoroleriai ir vienas kitas automobilis. Judesio tikrai netrūko – visur visi ką nors pardavinėja, kažkur kažkoks koncertukas vyksta, kitur šiaip koks pasirodymas – gyvenimas virte verda. Kitomis dienomis senamiestis buvo gerokai ramesnis, savatgaliais, tikriausiai, ne tik turistai, bet ir vietiniai gyventojai išsiruošia į gatves.

Pasižvalgę po senamiestį nusprendėme aplankyti ir Neapolio požemius – po didžiąja miesto dalimi yra senasis miestas, į kai kurias jo dalis galima nusileisti. Galima lankytis su gidu arba patiems, tačiau jei jau einate, tikrai rekomenduočiau eiti su gidu, nebent esate labai gerai pasikaustę istorijoje. Tačiau jei planuojate lankytis Pompėjoje, šią vietą galima ir praleisti – senasis miestas yra panašaus laikotarpio kaip ir Pompėja, tai daug neprarasite, jei jo ir nepamatysite. Bet čia, žinoma, tik mano asmeninė nuomonė.

Kitą dieną turėjome eskursiją po Neapolį su gide lietuvaite Vitalija. Gerą pusdienį vaikščiojome po miestą ir klausėmės pasakojimų apie neapoliečių gyvenimą. Jei miesto istoriją galima pasiskaityti, tai praktiniai patarimai, gauti iš ten gyvenančio žmogaus – tikrai neįkainojami. Tik, jei būtų tokia galimybė, šią eskursiją imčiau jau atvykimo dieną – taip susitaupytų laiko, kurio tikrai labai trūksta tokioje vietoje, kur yra tiek daug ką nuveikti.

Po eskursijos nuėjome papietauti į vieną iš senųjų Neapolio picerijų – Sorbillo, kuri yra ne senamiestyje, o prie vandens. Kadangi lauke laisvų staliukų nebuvo, atsisėdome viduje. Taip, picos skanios, interjeras gražus, tačiau viduje sėdint pagrindinio privalumo – vaizdo į jūrą nepajusi, o kainos, pridėjus staliuko ir aptarnavimo mokestį – kokia 40 procentų didesnės, nei senamiestyje. Tai nežinau ar tas interjeras tiek vertas 😉

Sorbillo picerija

Vėliau norėjome užsikelti į aukštutinį Neapolį, kad galėtume pasigrožėti miesto panorama iš viršaus. Nusprendėme nušauti du zuikius – tuo pačiu apžiūrėti ir Toledo metro stotį, kuri turi “gražiausios pasaulyje” titulą. Graži ta stotis, bet man asmeniškai didesnį įspūdį paliko vakarėjančio miesto panorama ir Vezuvijus tolumoje.

Kitą dieną lankėme Capri salą, kurią galima pasiekti keltais – greitesniais, bet brangesniais, arba lėtesniais, bet pigesniais. Jei sergate jūros liga, rekomenduočiau rinktis lėtesnį, nes jis didesnis. Salą apeiti pakanka ir vienos dienos, bet, mano nuomone, norint pajusti jos dvasią, tikrai reikėtų ten pasibūti bent keletą dienų. Tiesa, norint apžiūrėti visas Capri įžymybes, reikia būti pasiruošus įveikti daug laiptelių, taigi šeimoms su vaikiškais vežimėliais – ganėtinai sudėtinga. Aš, tikriausiai, palikčiau vežimėlį kažkur centre ir vaikščiočiau su nešyne. Sala tikrai nuostabi, būtų buvę nuostabu ten sulaukti saulėlydžio, tačiau kelto laikas koregavo planus. Kitą kartą plaukčiau į Capri su nakvyne, o tuomet iš jos kelčiausi į Sorento miestą ar pan.

Laikas bėgo nenumaldomai greitai, todėl prieš paskutinę dieną nusprendėme aplankyti Vezuvijų ir Pompėją. Bet… nepakankamai paruošėme namų darbus. Iš centrinės miesto stoties važiuoja traukinukas Circumvesuviana iki stotelės Pompea “kažkas” – ten ji vienintelė tokia.. Tik išlipus iš traukinio, iš karto gana agresyviai jus bando atvilioti į ale bilietų pardavimo punktą, tačiau ten tik perpardavinėtojai, kurie užsimetę kelis eurus pardavinėja tuos pačius bilietus, kuriuos rasite prie įėjimo į šį antikinį Romėnų miestą, kuris buvo užpiltas Vezuvijaus pelenais apie 79 metus ir tik todėl išliko praktiškai nepakitęs iki šių dienų (atrastas 1748 metais, bet vis dar ne pilnai atkastas). Nors internete radau mažesnes kainas, tačiau bilietas kainavo 16 eur + 8 eur audio gidas. Net neįsivaizdavau, kad tas miestas tikrai toks didelis – viską apeiti tikrai reikia daug jėgų ir laiko, taigi kitą kartą tikrai imčiau tikrą gidą (ne audio) – manau gidas optimizuotai nuvestų į pagrindines vietas, nes kai pats eini, tai gal kažko svarbaus nepamatai, gal nueini, ne pačiu artimiausiu taku, taigi šioj vietoj manau verta suinvestuoti keletą papildomų eurų. Iš Pompėjos išėję apie 14 val, deja, labai nusivylėme – nors autobusai į Vezuvijaus ugnikalnį dar važiavo (nors šiaip važiuoja gana retai – gal 1 į valandą ar į dvi, bet gal čia taip tik rudenį), tačiau kiti turistai pasakė, kad bilietai į Vezuvijų pardavinėjami tik iki 15 valandos, taigi būtume nuvažiavę ir nieko nepešę. Na nieko, teks dar sugrįžti ir Vezuvijų aplankyti kitą kartą.

Iš esmės Neapolis – nebrangus miestas. Picos picerijose miesto senamiestyje nuo 3,5 eur iki turbūt 6 eur, jei rinksitės gatvės maistą – galima pavalgyti ir dar pigiau. Kas nustebino – senamiestyje daug prekystalių, pardavinėjančių maistą, tačiau jų asortimentas skiriasi priklausomai nuo valandos. Ryte – vieni pasirinkimai, dieną – kiti, pavakare ir vakare – ir vėl skiriasi. Tačiau per tas keletą dienų jau spėjome pajausti tuos dėsningumus 🙂 Neapolyje daugybė nuostabių desertų – per vieną kartą visko neišragausi. Nesu kavos gurmanė, bet sako, kad ir kava labai gera 😉 Tiesa, vietiniai kavą geria atsistoję prie baro, kad nereikėtų mokėti staliuko mokesčio, taigi prabangiausioje Neapolio kavinėje Gambrinus, capuccino kava kainuoja 2 eurus.

Taigi Neapolį įsimylėjau dėl jo siaurų gatvelių, nuostabios panoramos, nedidelių kainų ir daug daug dalykų, kuriuos galima ten pamatyti ir pajausti. Dar liko neišragauti visi skanėstai, neaplankyta opera bei archeologijos muziejus, neužsikelta į Vezuvijų, nepamatytas Sorento miestas ir Amalfio pakrantė, laukia saulėlydis Capri ar Iskijos saloje, taip pat svajoju pamatyti Kazertos (Caserta) rūmus, kurie savo grožiu lyginami su Versaliu. Žodžiu dar daug visko noriu ten nuveikti ir pamatyti.. Tik kitą kartą skrendant bandyčiau planuoti, kad būtų pirmasis mėnesio sekmadienis – tada daugelį objektų galima aplankyti nemokamai.

P.S. Už pačias gražiausiais nuotraukas dėkoju kartu keliavusiai nuostabiai fotografei Daliai Bagdonaitei (www.bagdonaite.lt), likusios nuotraukos mano ir kitų bendrakeleivių – Jūratės ir Irmos. Dėkui, merginos, už puikią nuotaiką kelionės metu 😉

Share: