Jordanija – jos  mano svajonių sąraše nebuvo. Tiesa, kai tik atsirado nauja pigių skrydžių kryptis, pasižiūrėjau, kur gi tas Ammanas, tačiau pasižiūrėjus, kad Jordanijos kaimynai Saudo Arabija, Izraelis, Irakas ir Sirija, kažkaip daugiau fantazijų apie šią šalį nebekilo. Kol štai vieną rytą su drauge gerdamos arbatą šnekučiavomės, kad jau senokai niekur nekeliavom, jokių bilietukų neturim, sakau, tai kad vis nepasitaiko tokių, kad žinotum, kad jau REIKIA imti. Grįžus namo netyčia užmačiau, kad Ryanair daro skrydžių akcijas. Atsiverčiau pasmalsauti, kas ten gero, na ir žiūriu – Jordanija pirmyn atgal 10 eur (su pirmenybiniu įlaipinimu ir antru rankiniu bagažu išėjo 22 eur). Suvedžiau į google „Is it safe to go to Jordan?“, gavusi atsakymą „taip“, skambinu draugei ir sakau, kad dabar yra tas „JAU REIKIA pirkti“, davai nusiperkam, o po to galvosim, varyti ar ne. Ir gerai padarėm, nes po valandos jau tokių kainų nebebuvo.

Jordanijos pasas – verta įsigyti

Taigi pradėjome skaitinėti, ruoštis kelionei. Prie mūsų dviejų prisijungė dar norinčių keliauti, iki kelionės pradžios jau buvom aštuoniese (du vyrukai kartu, kuo tikrai labai džiaugėmės). Kadangi keliavome tik keletui dienų, tai pasidėliojom maršrutą, ką po ko norime pamatyti, užsisakėme nakvynės vietas ir automobilį. Autobusiuko nuomą derinau su Autonation nuomos bendrove, viską susitariau per WhatsApp programėlę, užstatto nemokėjau, tai buvo šiek tiek neramu, ar viskas gerai klosis. Skrydis praėjo sklandžiai ir neprailgo, atvykus buvo nemaža eilė, tai šiek tiek laiko sugaišome prie pasų patikros. Kadangi turėjome įsigiję Jordan Pass (ką visiems rekomenduočiau, jei planuojate lankyti Petrą), tai prie langelio tik paklausė, kur ketiname apsistoti (pasakėm pirmos nakvynės viešbutį) ir įdėjo štampą į pasą. Kai išėjome iš patikrų, su mano pavarde ant lapo mūsų jau laukė Autonation atstovai. Vyrukai tokie žvilgačiom akim, iš pradžių dar kilo minčių, ar kur nors nenuveš 😊) Bet viskas sekėsi sėkmingai.

Oro uoste įsigijome dvi vietines SIM korteles, kad reikalui esant, galėtume vieni su kitais susisiekti. Pirkome Uniah tinklo, su 8 GB duomenų, kainavo apie 11 JD. Aš savo kortelės internetu dalinausi su trim merginom, tai per tą laiką, kurį buvome, išnaudojom nepilnus 2 GB. Tiesa, vakarais visada turėdavom WIFI (išskyrus dykumą).

Naktimis būna gana šalta

Tai štai, gavom beveik naują autobusiuką ir pasileidom važiuoti į pirmają savo nakvynės vietą Madaba Hotel, miestelyje Madaba. Šis viešbutukas įdomus tuo, kad pirmame ir antrame aukšte įsikūręs viešbutukas, o trečiame gyvena šeima. Šeimininkė, 36 metų Dalija, išdalinusi mums kambarius, pasikvietė pas save į svetainę arbatos. Neįprasta mums buvo, bet tikrai įdomu 😊 Panašu, kad kartu gyvena šeimininkai, jų vaikai, tėvai ir dar turbūt dalis giminės. Mūsų šeimininkai ne musulmonai, jie katalikai, kurių Jordanijoje sako yra apie 3 procentus. Čia iš karto griuvo pirmas steriotipas apie arabų moteris, kad jos visos vaikšto apsivyniojusios skaromis ir pasislėpusios po plačiomis suknelėmis – Dalija sukinėjosi po namus su treningais 😊 .

Viešbutukas gana tvarkingas, labai skųstis kuo neturėjom, tačiau jei atvykstate šaltaisiais mėnesiais – paprašykite daugiau užklotų, nes kai kas iš mūsų komanijos pirmąją naktį sušalo. Viešbutis yra pačiame Madaba miesto centre, netoli gražiai apšviestos mečetės, taigi naktį vaikštinėjant aplinkui pridarėme visai gražių nuotraukų. Tačiau tas grožis užsimiršo, kai ketvirtą val ryto musulmoniškomis giesmėmis iš meėetės pradėjo kviesti tikinčiuosius maldai 😊

Nors skridome lapkričio mėnesį, Neapolis mus pasitiko malonia šiluma – įdienojus oro temperatūra pasiekdavo maždaug 23 laipsnius šilumos. Vietiniai žmonės labai keistai žiūrėjo į mūsų sukneles trumpomis rankovėmis ir pirštais rodė į plikas kojas su basutėmis, bet mums tai netrukdė mėgautis puikiu oru :). Išėjus iš oro uosto ėjome ieškoti autobuso į  miestą, tačiau dar bestovint stotelėje, privažiavo taxi ir pasiūlė pavežėti iki miesto centro už 20 eur. Sutikome, bet kai nuvažiavome iki reikiamos vietos, supratome, kad tikrai galėjome pasiderėti, nes važiuoti tereikėjo vos 10 – 15 minučių.

Apsistojome pačiame Neapolio senamiestyje, kad galėtume pajausti tikrąją miesto dvasią. Kadangi atskridome anksti ryte, pasidžiaugėm, kad buto šeimininkė mus iš karto įleido. Įsikūrus bute išsiruošėme į turgų. Neapolyje jie yra du – Porta Nolana  ir Pignasecca. Mes lankėmės antrąjame – tai nėra turgus po stogu ar pan., kaip mes įpratę matyti. Čia tiesiog gatvėje pridėliota daug prekystalių, kur šalia nesuskaičiuojamų ir nematytų žuvų ir jūros gėrybių rūšių, pardavinėja kojines, šalia daržovių – žaislus ir panašiai 🙂

Senamiestyje – daug veiksmo

Įsigiję vietinių gėrybių grįžome namo papietauti, o po to išsiruošėme apžiūrėti Neapolio senamiesčio. Pirmoji pažintis šiek tiek išgąsdino – siaurutės senamiesčio gatvelės prisikimšusios žmonių – kaip per atlaidus, o per visą tą kamšalynę dar bando pravažiuoti motoroleriai ir vienas kitas automobilis. Judesio tikrai netrūko – visur visi ką nors pardavinėja, kažkur kažkoks koncertukas vyksta, kitur šiaip koks pasirodymas – gyvenimas virte verda. Kitomis dienomis senamiestis buvo gerokai ramesnis, savatgaliais, tikriausiai, ne tik turistai, bet ir vietiniai gyventojai išsiruošia į gatves.

Pasižvalgę po senamiestį nusprendėme aplankyti ir Neapolio požemius – po didžiąja miesto dalimi yra senasis miestas, į kai kurias jo dalis galima nusileisti. Galima lankytis su gidu arba patiems, tačiau jei jau einate, tikrai rekomenduočiau eiti su gidu, nebent esate labai gerai pasikaustę istorijoje. Tačiau jei planuojate lankytis Pompėjoje, šią vietą galima ir praleisti – senasis miestas yra panašaus laikotarpio kaip ir Pompėja, tai daug neprarasite, jei jo ir nepamatysite. Bet čia, žinoma, tik mano asmeninė nuomonė.

Ekskursiją imti verta

Kitą dieną turėjome eskursiją po Neapolį su gide lietuvaite Vitalija. Gerą pusdienį vaikščiojome po miestą ir klausėmės pasakojimų apie neapoliečių gyvenimą. Jei miesto istoriją galima pasiskaityti, tai praktiniai patarimai, gauti iš ten gyvenančio žmogaus – tikrai neįkainojami. Tik, jei būtų tokia galimybė, šią eskursiją imčiau jau atvykimo dieną – taip susitaupytų laiko, kurio tikrai labai trūksta tokioje vietoje, kur yra tiek daug ką nuveikti.

Po eskursijos nuėjome papietauti į vieną iš senųjų Neapolio picerijų – Sorbillo, kuri yra ne senamiestyje, o prie vandens. Kadangi lauke laisvų staliukų nebuvo, atsisėdome viduje. Taip, picos skanios, interjeras gražus, tačiau viduje sėdint pagrindinio privalumo – vaizdo į jūrą nepajusi, o kainos, pridėjus staliuko ir aptarnavimo mokestį – kokia 40 procentų didesnės, nei senamiestyje. Tai nežinau ar tas interjeras tiek vertas 😉

Vėliau norėjome užsikelti į aukštutinį Neapolį, kad galėtume pasigrožėti miesto panorama iš viršaus. Nusprendėme nušauti du zuikius – tuo pačiu apžiūrėti ir Toledo metro stotį, kuri turi “gražiausios pasaulyje” titulą. Graži ta stotis, bet man asmeniškai didesnį įspūdį paliko vakarėjančio miesto panorama ir Vezuvijus tolumoje.

Nerealioji Capri sala

Kitą dieną lankėme Capri salą, kurią galima pasiekti keltais – greitesniais, bet brangesniais, arba lėtesniais, bet pigesniais. Jei sergate jūros liga, rekomenduočiau rinktis lėtesnį, nes jis didesnis. Salą apeiti pakanka ir vienos dienos, bet, mano nuomone, norint pajusti jos dvasią, tikrai reikėtų ten pasibūti bent keletą dienų. Tiesa, norint apžiūrėti visas Capri įžymybes, reikia būti pasiruošus įveikti daug laiptelių, taigi šeimoms su vaikiškais vežimėliais – ganėtinai sudėtinga. Aš, tikriausiai, palikčiau vežimėlį kažkur centre ir vaikščiočiau su nešyne. Sala tikrai nuostabi, būtų buvę nuostabu ten sulaukti saulėlydžio, tačiau kelto laikas koregavo planus. Kitą kartą plaukčiau į Capri su nakvyne, o tuomet iš jos kelčiausi į Sorento miestą ar pan.