Nors skridome lapkričio mėnesį, Neapolis mus pasitiko malonia šiluma – įdienojus oro temperatūra pasiekdavo maždaug 23 laipsnius šilumos. Vietiniai žmonės labai keistai žiūrėjo į mūsų sukneles trumpomis rankovėmis ir pirštais rodė į plikas kojas su basutėmis, bet mums tai netrukdė mėgautis puikiu oru :). Išėjus iš oro uosto ėjome ieškoti autobuso į  miestą, tačiau dar bestovint stotelėje, privažiavo taxi ir pasiūlė pavežėti iki miesto centro už 20 eur. Sutikome, bet kai nuvažiavome iki reikiamos vietos, supratome, kad tikrai galėjome pasiderėti, nes važiuoti tereikėjo vos 10 – 15 minučių.

Apsistojome pačiame Neapolio senamiestyje, kad galėtume pajausti tikrąją miesto dvasią. Kadangi atskridome anksti ryte, pasidžiaugėm, kad buto šeimininkė mus iš karto įleido. Įsikūrus bute išsiruošėme į turgų. Neapolyje jie yra du – Porta Nolana  ir Pignasecca. Mes lankėmės antrąjame – tai nėra turgus po stogu ar pan., kaip mes įpratę matyti. Čia tiesiog gatvėje pridėliota daug prekystalių, kur šalia nesuskaičiuojamų ir nematytų žuvų ir jūros gėrybių rūšių, pardavinėja kojines, šalia daržovių – žaislus ir panašiai 🙂

Senamiestyje – daug veiksmo

Įsigiję vietinių gėrybių grįžome namo papietauti, o po to išsiruošėme apžiūrėti Neapolio senamiesčio. Pirmoji pažintis šiek tiek išgąsdino – siaurutės senamiesčio gatvelės prisikimšusios žmonių – kaip per atlaidus, o per visą tą kamšalynę dar bando pravažiuoti motoroleriai ir vienas kitas automobilis. Judesio tikrai netrūko – visur visi ką nors pardavinėja, kažkur kažkoks koncertukas vyksta, kitur šiaip koks pasirodymas – gyvenimas virte verda. Kitomis dienomis senamiestis buvo gerokai ramesnis, savatgaliais, tikriausiai, ne tik turistai, bet ir vietiniai gyventojai išsiruošia į gatves.

Pasižvalgę po senamiestį nusprendėme aplankyti ir Neapolio požemius – po didžiąja miesto dalimi yra senasis miestas, į kai kurias jo dalis galima nusileisti. Galima lankytis su gidu arba patiems, tačiau jei jau einate, tikrai rekomenduočiau eiti su gidu, nebent esate labai gerai pasikaustę istorijoje. Tačiau jei planuojate lankytis Pompėjoje, šią vietą galima ir praleisti – senasis miestas yra panašaus laikotarpio kaip ir Pompėja, tai daug neprarasite, jei jo ir nepamatysite. Bet čia, žinoma, tik mano asmeninė nuomonė.

Ekskursiją imti verta

Kitą dieną turėjome eskursiją po Neapolį su gide lietuvaite Vitalija. Gerą pusdienį vaikščiojome po miestą ir klausėmės pasakojimų apie neapoliečių gyvenimą. Jei miesto istoriją galima pasiskaityti, tai praktiniai patarimai, gauti iš ten gyvenančio žmogaus – tikrai neįkainojami. Tik, jei būtų tokia galimybė, šią eskursiją imčiau jau atvykimo dieną – taip susitaupytų laiko, kurio tikrai labai trūksta tokioje vietoje, kur yra tiek daug ką nuveikti.

Po eskursijos nuėjome papietauti į vieną iš senųjų Neapolio picerijų – Sorbillo, kuri yra ne senamiestyje, o prie vandens. Kadangi lauke laisvų staliukų nebuvo, atsisėdome viduje. Taip, picos skanios, interjeras gražus, tačiau viduje sėdint pagrindinio privalumo – vaizdo į jūrą nepajusi, o kainos, pridėjus staliuko ir aptarnavimo mokestį – kokia 40 procentų didesnės, nei senamiestyje. Tai nežinau ar tas interjeras tiek vertas 😉

Vėliau norėjome užsikelti į aukštutinį Neapolį, kad galėtume pasigrožėti miesto panorama iš viršaus. Nusprendėme nušauti du zuikius – tuo pačiu apžiūrėti ir Toledo metro stotį, kuri turi “gražiausios pasaulyje” titulą. Graži ta stotis, bet man asmeniškai didesnį įspūdį paliko vakarėjančio miesto panorama ir Vezuvijus tolumoje.

Nerealioji Capri sala

Kitą dieną lankėme Capri salą, kurią galima pasiekti keltais – greitesniais, bet brangesniais, arba lėtesniais, bet pigesniais. Jei sergate jūros liga, rekomenduočiau rinktis lėtesnį, nes jis didesnis. Salą apeiti pakanka ir vienos dienos, bet, mano nuomone, norint pajusti jos dvasią, tikrai reikėtų ten pasibūti bent keletą dienų. Tiesa, norint apžiūrėti visas Capri įžymybes, reikia būti pasiruošus įveikti daug laiptelių, taigi šeimoms su vaikiškais vežimėliais – ganėtinai sudėtinga. Aš, tikriausiai, palikčiau vežimėlį kažkur centre ir vaikščiočiau su nešyne. Sala tikrai nuostabi, būtų buvę nuostabu ten sulaukti saulėlydžio, tačiau kelto laikas koregavo planus. Kitą kartą plaukčiau į Capri su nakvyne, o tuomet iš jos kelčiausi į Sorento miestą ar pan.